pa

pa- praef. I. veiksmažodžių vediniai su juo žymi: 1. veiksmo kryptį po kuo nors: pakišti, patiesti, palįsti. 2. veiksmo galą: padaryti, pavalgyti, parašyti. 3. tam tikrą laiką (ppr. trumpai) trunkantį veiksmą: pakalbėti, pamiegoti, panešti. 4. veiksmo mažybę: padirbėti, panešėti, pabėgėti. 5. galėjimą, pajėgimą ką atlikti: palėkti, paeiti, pakelti. 6. prastą veiksmo atlikimą: pailginti, pakarštinti. 7. individualios reikšmės veiksmą: pagauti, pakakti. II. daiktavardžių vediniai su juo žymi: 1. vietą, esančią po kuo ar šalia ko: palovis, pastogė, panosė, patvorys, paupys. 2. daiktą, esantį po kuo ar šalia ko: pakojis, paberžis (toks grybas), pagalvis. 3. apytikrį laiką: pavakarys, parytys. III. daiktavardžių, kilusių iš veiksmažodžių, vediniuose: padėtis, pamatas, pačiūžos, pasėlis. IV. būdvardžių vediniuose: parankus, paklusnus, palaidas; (dial.) pageras, pamažas. V. prieveiksmių, kilusių iš vardažodžių, vediniuose: palengva, paeiliui, pamečiui. VI. su ištiktukais: pašmurkšt, pataukšt, pakiukt.